Pasiruošimas buvo gan nenuoseklus ir per daug neplanuotas. Žinojau, kad reikia šoninių krepšių ir naujos galinės padangos, o visa kita, kaip likimas nulems. Taigi, likus keliom dienoms iki kelionės motociklas buvo paruoštas, o paskutinį vakarą sukrauti daiktai.
Pirmoji kelionės diena. Vargais negalais atsikėlėme apie pusę šešių ryto, išgėrėm arbatos ir pasileidome Lenkijos link. Oras buvo kupinas ryto gaivos, o galvoje ramybės nedavė prieškelioninis jaudulys. Pirmasis sustojimas Alytuje, kolonėlėje ir pirmas nuotykis - prisiminiau, jog užmiršau pasą. Aišku, buvo galima grįžti, bet pasinaudojau Ūdros fraze "px gi šengenas" ir nusprendžiau kelionę tęsti. Artėjant link pasienio ėmė kauptis debesys, todėl teko vėl stoti ir rengtis lietaus kostiumus. Iki Varšuvos kelis kartus palijo. Tik įvažiavus į Varšuvą mūsų draugas Tomas Tomas pradėjo rodyti pievas, tikrąja to žodžio prasme, kiek vėliau atsigavo, bet rodė ne tą ką reikia. Taigi, ankščiau ar vėliau, tai turėjo nutikti - reikėjo užmegsti kontaktą su vietiniais. Ir tai nebuvo taip paprasta, nes lenkai nei angliškai, nei rusiškai nekalba, tačiau rankų gestais ir pusiau lenkiškai, pusiau rusiškai paaiškino, kur reikia važiuoti. Aišku, didžioji dalis gatvių kuriomis mums teko važiuoti buvo remontuojamos, o sankryžos paralyžuotos kamščių, bet kupini ryžto radome kelią iš Varšuvos. Šiek tiek pavažiavus link Krokuvos pasidarė labai karšta, o danguje neliko nė debesėlio, todėl sustojome atsigaivinti. Likus keliems šimtams kilometrų iki Krokuvos prieš mūsų akis atsivėrė nuostabūs vaizdai. Kalvos, dirbami laukai, tiesa šūdo kvapas tvyrojo visoje Lenkijoje (nežinau kuo jie trešia laukus, bet pas mus taip nesmirdi. Beje, Lenkija yra tranzitinė šalis ir patys lenkai gan glaudžiai suaugę su keliu. Lietuvoje kelias tik jungtis iš taško A į tašką B, o ten tai visas prekybos tinklas, gal net ir sistema su savo marketingo dėsniais. Šalia kelio galima pernakvoti, kažką parduoti, kažką nusipirkti (maisto, mašinų, motociklų, palečių, detalių, gyvulių, moterų ir tt) ir viskas visiems skoniams ir pagal jūsų pageidavimus. Linksmai keliaujant, akį traukė neskoningai išpuoštos Jėzaus ir Marijos skulptūros ant kiekvienos sankryžos ar šalia miestelio, o po kas antru krūmu pavėsiu megaujasi kekšės. Bet aš manau, kad viskas dėl kelio kultūros kuri įaugusi į kraują, jog kelyje galėtum patenkinti visus savo poreikius. Taip ir prabėgo visa diena kelyje, o vakarop, mes jau statėmės palapinę kempinge Krokuvoje. Vietą nakvynei pasirinkome pirmą pasitaikiusią, nes įveikėme nemažai kilometrų, šiknos buvo nutirpę, o skrandžiai tušti. Ir įvyko stebuklas, pirmas lenkas kuris moka angliškai! Pasirodo tai įmanoma, aišku, kai apsimoka. Paaiškėjo, jog kempinge kortele atsiskaityti negalima (taip buvo ir visuose kituose kempinguose išskyrus vieną). Kelios nuotraukos iš pirmos dienos:
Antroji diena. Kempinge nebuvo karšto vandens, todėl ilgai neužsibuvę per Krokuvos centrą pajudėjome link Zakopanės. Kodėl? Nežinau, nes ten Lenkijos kurortinis miestelis ir yra kalnai, be to, visai pakeliui link Slovakijos. Šviečiant saulei netrukus mūsų akis ėmė džiuginti visai kitoks kraštovaizdis negu iki Krokuvos. Laukai įgavo formą ir turinį: tapo gražiai kalvoti ir vietoj šūdų išbarstyti mažais dailiais nameliais. Juo labiau artėjome prie Zakopanės, tuo vaizdai ir reliefas darėsi įvairesni. Įdienojus jau buvome Zakopanėje ir tiesą sakant sustojęs kolonėlėje gailėjausi, jog čia užsukau. Gatvės siauros ir visiškai užkimštos autobusų ir mašinų, pilna turistų, beveik kaip mūsų Palanga viduryje vasaros. Užsipylėm benzino ir nieko nelaukdami patraukėme link Slovakijos. Ir štai, pagaliau, prieš mūsų akis didieji kalnai! Vos kirtus Slovakijos sieną kelias tapo daug įdomesnis: posūkis sekė posūkį, važiavimą į kalną keitė važiavimas nuo kalno, milžiniškas adrenalino fabrikas man ir didelis išbandymas motociklui. Reikia šiek tiek laiko priprasti prie tų vingių, bet po keliasdešimt kilometrų įveikinėdamas vieną posūkį jau laukiu kito. Tiesa, asfaltas nėra pačios geriausios kokybės. Taip nejučiom ir vakaras atėjo, reikėjo įsikurti. Nepastebimai pralėkėme Tatranska Lomnica, todėl apsigyvenome Stara Lesna kempinga su nuostabiu vaizdu į kalną. Kempingo mergaitė siūlė į norimą miestą keliauti traukiniu, bet kas mums jauniems, patraukėm pėstute. Aišku viduryj kelio jau gailėjomės, kad pasirinkom ne artimiausią miestelį. Ėjimas į įkalnę, kalnų oras ir diena praleista kelyje nėr geriausias derinys, o kur dar beprasidedantis lietus... tačiau eiti mus skatino kalnų upelio vėsa ir nuostabūs vaizdai. Pasistiprinę nusprendėm, jog rytoj pasižvalgysim nuo kalno, su ta mintim ir užmigom.
Trečia diena. Gerai išsimiegoję išlindome iš palapinės ir pamatėm, jog kempingas jau tuščias - ko gero visi išėjo į kalnus. Ten pat ruošėmės ir mes, tik kiek vėliau, jau beeidami supratome, jog mes visiškai nepasiruošę žygiui. Neturėjom nei normalios kuprinės, nei avalynės, nei aprangos. Teko gėdingai kulniuoti iki keltuvų. Einant link kalno, jį dažnai užstodavo medžiai, tačiau priartėjus prie miestelio kalnas pasirodė visame gražume. Nors, gal ne gražume, o rūstume. Niekada nesupratau žmonių, kuriems gamtos stichijos tokios kaip jūra, kalnai ir tt kelia ramybės ir pasitenkinimo jausmą. Papėdėje išgėrėm alaus ir šokom į keltuvą, kuris besipurtydamas iš lėto kyla į kalną. Niekada nemėgau gamtos kūrinius stebėti iš arti. Stovint jūroje ji tampa tik akmenimis besispjaudanti ir putomis vemianti, smirdinti pabaisa, o kalnas tik akmens ir uolienų mišinys, kurio šlaituose dėl vietos kovoja mažos pušelės. Bet užkilus atsivėrė labai gražūs vaizdai, debesys tapo ranka pasiekiami, o oras tai staiga atšaldavo, tai vėl atšildavo. Prieš mus visa savo didybe stovėjo Lomnicky štit, 2634m virš jūros lygio. Šiek tiek bandėm kapanotis į viršų bet dėl inventoriaus skurdumo nusprendėme nevargti ir ateityje kada nors pakartoti žygį į kalnus, tik jau pasiruošus.
Lietuvoje retai kada prieš pirkdamas alų pasižiūriu jo stiprumą, bet Slovakijoje akį patraukė užrašas 12%, o, galvoju, čia tai išvers iš kojų po pasivaikščiojimo į kalnus, bet įpusėjus butelaitį tas jų alus nepasirodė labai stiprus. Tik vėliau sužinojau, jog ten kitoks stiprumo žymėjimas. Trečią kelionės dieną pradėjo jaustis nuovargis, todėl miegas tapo ilgas ir gilus. Atsigulę nusprendėm, jog atėjo laikas pamatyti kitą Tatrų pusę.
Ketvirta diena. Šios dienos tikslas aplankyti ledo urvus, taigi, vos atsikėlę nurodėm mūsų draugui TomuiTomui vesti mus link Slovensky raj. Dedinky miestelyje jau buvom nužiūrėję kempingą, tad viskas atrodė eis lyg iš pypkės. Smagiai besileisdami keliu nuo kalno ties Poprad vidury kelio išvystam ženklą, jog eismas draudžiamas, nors kelias buvo toks pats kaip iki šiol (nebuvo nei remontuojamas, nei kažkokių kliūčių) nusprendžiau laikytis taisyklių ir pradėjau ieškoti alternatyvaus kelio. Besukiojant ratais, navigacija užprogramavo kitą maršrutą, tad netrukus mes vėl vingiavom kalnų keliais. Tolumoje matėsi maži kaimeliai, bet priartėjus jie visai nepasirodė mieli. Būriais, pusnuogiai, lakstė čigonų vaikai, o seniai sėdėjo prie namų ir atrodo jau šimtą metų nejudėdami spokso į vieną tašką. Pasidarė šiek tiek neramu, galvoje ėmė suktis mintis "kas būtų jeigu sugestų motociklas" ir tt. Asta netgi pajuokavo, kad "ko gero neapsimokėtų pačiam ardyt motociklo, nes čigonai tai padarytų akimirksniu". Linksmai, bet su nerimo prieskoniu judėdami link Slovensky raj staiga išvydome ženklą Dobšinska Ladova. Taigi, pasirodo, mes jau šalia ledo urvo! Užkandome vietinėj kavinėj ir nužingsniavom link ledo. Įėjimas kainavo 7 eur, fotografavimas dar 10, todėl nuotraukų iš ten nebus (galite internete susirasti). Vos tik įėjus į požemį pasidarė maloniai vėsu, o aplink mus buvo vien ledas. Gidas kažką slovakiškai pasakojo apie ledo kiekį ir panašius dalykus, vėlgi, kam įdomu internete, manau, bus viskas surašyta. Atsigaivinę mes vėl atsiradom tvankiame ore ir galvojom ką veikti toliau, nes į aukščiau minėtą Dedinky neapsimokėjo važiuot. Vis dėlto sumąstėm važiuoti link Čekijos, taigi, patraukėme į vakarus. Kuo labiau važiavom į tą pusę, juo daugiau čigonų aplink matėm. Vakarėjant privažiavom Banska Bystrica ir apsistojome kempinge tarp Kraliky ir Kordiky miestelių. Iš pirmo žvilgsnio, tai buvo geriausias iki šiol kempingas, todėl nuotaika buvo gera. Vėliau paaiškėjo, jog ten taip pat nėra šilto vandens, teko praustis po šaltu dušu.
Penkta diena. Bepusryčiaujant priėjo du lenkai, kurie niekaip negalėjo nustatyti mano motociklo markės, taigi, pradėjom su jais šnekučiuotis. Pabaigus pusrytį pajudėjom Čekijos link. Ypač įsiminė keliai, nes jie daug malonesni negu Aukštuose Tatruose. Daug vingiu, daug U raidės posūkių, vėl užgulinėja ausys, bet viskas kitaip nei prieš tai. Papietavome Žiline ir po kiek laiko mes jau Čekijoje. Vizualiai pasikeitė mažai kas, bet žmonės kitokie. Kolonėlėse lengviau susišnekėti, malonesnis bendravimas ir tt. Kaip ir visada, vakarėjant pradėjom ieškoti kempingo. Tiesa sakant dabar jau net nepamenu kokiam miestelyje tai buvo. Vos tik įvažiavus matėsi, jog gyventi reikės lauko sąlygomis, bet nuovargis padarė savo ir nusprendėm pasilikti. Labiausiai nustebino kempingo savininkas, nors būdamas jau garbaus amžiaus puikiai bendraujantis anglų ir rusų kalbomis. Pasirodo, jog rusiškai moka nuo senų laikų, o anglų mokosi dabar. Penkta diena baigėsi svajojant apie namus.
Šešta diena. Visa diena prabėgo kelyje. Praviažiavom dalį Čekijos ir vėl atsidūrėme Lenkijoj. Vos tik kirtome sieną ėmė lyti, keliai pastebimai suprastėję nei iki šiol buvę, aplink vien lygumos, žodžiu, tapo nuobodu. Pravažiavom Wroclaw, o nakvynei išsirinkom Poznan. Šiek tiek paklajojus po miestą, beklausinėdami vietinių patekome į kempingą. Tai buvo svajonių kempingas pavadinimu Malta. Tokių dušų, tualetų, tvarkos dar neteko matyti ne tik kelionėje, bet ir apskritai kempinguose. Asta susidraugavo su vietiniu katinu :) Vakarieniauti nuvažiavom į miestą ir vos tik pasistačiau motociklą priėjo lenkas ir pradėjo lenkiškai aiškint kažką, supratau tik žodį Buell. Netrukus atsirado jo draugė, kuri, pasirodo mokėsi Lietuvoje ir moka lietuviškai. Buvo gera girdėti lietuvišką žodį.
Septinta diena. GPS užprogramuojamas mus vesti link jūros, ką sąžiningai ir daro. Staiga rodo, posūkį į dešinę, ką gi - sukam. Ir tai buvo klaida... Blogesnio kelio nesu matęs. Plotis daug maž vienai mašinai, bet eismas vyksta iš abiejų pusių, duobės tokios, kad priekinis motociklo ratas iš jos neišvažiuotų, o prieš mus dar važiavo kemperis ir fūra. Maksimalus įmanomas greitis tame kelyje buvo 40km/h. Pasirodo, tai buvo kelio sutrumpinimas ir kampo nukirtimas, taigi, po kiek laiko pasiekėme normalų kelią. Privažiavom pajūrio miestelius, kurie ne ką gražesni, nei Palanga ar Šventoji, todėl judėjom pajūriu kiek įmanoma ilgiau, kol pasiekėm Ustka miestelį. Galėjome rinktis iš dviejų kempingų. Vienas buvo užsilikęs nuo praėjusio amžiaus, o kitas šiuolaikiškesnis, bet pilnas jaunimo ir šurmulio. Pasirinkome tylesnį ir leidomės į miestą pavakarieniauti. Užsukome į berods Rondo užeigėlę, kurioje dirbo visai linksmas barmenas, laisvai angliškai papasakojęs apie patiekalus. Šiek tiek pabendravom ir jis prisiminė, jog turėjo draugą iš Lietuvos, kuris jį išmokė lietuviškai pasakyti "pussy fucker" išleido jis kažkokius garsus, kurie toli gražu nepriminė nė vieno mūsų žodžio. Skaniai pavalgę pasukom link jūros. Paplūdimys visiškai nesiskyrė nuo mūsiškio ir su palengvejimu jau galėjom atsidusti - jūra pasiekta. Besėdint pradėjo lyti, todėl grįžome į kempingą. Tiesa, kempingas buvo prie pat bažnyčios, o mūsų palapinę ir bažnyčią skyrė tik gyvatvorė. Labiausiai pralinksmino ant kryžiaus pakarta ostija (žr foto ir prisiminti žaidimą kartuvės), supratom, kad tai gera vieta. Ai, dar į tą pačią bažnyčią buvo nukreiptas užrašas "FaKALIEN"...
Paskutinė diena. Iš kart po pusryčių leidomės į kelionę atgal. Navigacija užprogramuojama rodyti kelią į Vilnių ir štai mes jau kelyje. Viskas klostėsi puikiai, oras geras, kelias irgi, tiesa, įtartinai tuščias. Nerimas aplankė, kai kuro rodyklė atsidūrė ties viduriu, o kolonėlės nė ženklo... Ką gi, stojam. Pasirodo gerai, jog pasitikrinom, nes navigacija mus norėjo nuvesti per Rusiją, o iki sienos mum likę vos keliasdešimt kilometrų. Vizų aišku mes neturim, kai kas net ir paso, taigi kuo skubiau traukiam į Lenkijos gilumą. Teko važiuoti panašiais keliais kaip ir iki jūros: siauras duobėtas kelias, važiavom miškais, pro kaimus, kur tėra trys namai. Vėl darėsi baisu, kad jei užlinks motas, tai pagalbos jokios nesulauksim, tačiau viskas baigėsi gerai. Pasukom link Augustavo ir į Vilnių. Taigi, kaip ir pirmą, taip ir paskutinę kelionės dieną įveikėme daugiausia kilometrų. Vilniuje buvome apie pirmą valandą nakties. Aišku pavargę, aišku sušalę, bet laimingi. Laimingi, nes pasiekėme tai ką norėjome ir sėkmingai grįžome. Su kalnais dar liko nesuvestų sąskaitų, todėl teks grįžti, tik šį kartą rimčiau pasiruošus. Su lenkais viskas baigta. Daugiau jokių pažintinių kelionių po tą šalį, nebent tik pakeliui kažkur. Jei nedomina bažnyčios, pastatai ir blizgučiai, tai Lenkija mano akimis žiūrint visiškai nepatraukli. Įdomus tik lenkų santykis su keliu :) tai tiek.
Aišku jei kažkas perskaitė iki galo, tai ko gero įdomūs skaičiukai. Taigi, dviems asmenims, važiuojant motociklu ir gyvenant kempinguose tokia kelionė kainavo apie 1700lt. Bendras kilometražas apie 3100-3200km. Benzinas lenkijoj ir kitose šalyse apie 5lt/l. Motociklas vartojo 4,5l/100km. Lenkijoj kempingai kainuoja apie 50 zlotų, kitose šalyse apie 14eur.
Kelionės maršrutas:
Totoris
